Jobo 7

₁Argi žmogaus gyvenimas žemėje nėra sunki tarnyba?

Argi žmogaus dienos nėra kaip samdinio dienos?

₂Tarsi vergas jis trokšta pavėsio,

tarsi samdinys laukia savo atlygio.

₃Man skirti mėnesiai pilni nusivylimo,

mano dalia – naktys, kupinos širdgėlos.

₄Eidamas gulti, klausiu: ‘Kada atsikelsiu?’

Bet naktis ilga,

ir ligi aušros aš neramiai vartausi.

₅Mano kūną dengia kirmėlės ir purvas,

mano oda pleišėja ir pūliuoja.

₆Mano dienos eiklesnės už audėjo šaudyklę,

be vilties jos skuba prie savo galo.

₇Neužmiršk, kad mano gyvenimas tik vėjas;

niekada daugiau neberegėsiu laimės.

₈Akis, stebinti mane, nebematys manęs;

tavo akys ieškos manęs, bet manęs jau nebebus.

₉Kaip debesis pamažu nyksta ir praeina,

taip žengiantis žemyn į Šeolą niekada nebegrįžta.

₁₀Į savo buveinę jis nebesugrįš,

jo namai daugiau jo nebepažins.

₁₁Todėl negaliu leisti savo lūpoms tylėti;

kalbėsiu dvasios skausme,

skųsiuosi gyvasties kartėlyje.

₁₂Argi aš jūra ar jūros pabaisa,

kad tu pastatei prie manęs sargybą?

₁₃Kai pagalvoju: ‘Mano lova mane paguos,

mano guolis pasidalys su manimi skausmu’, –

₁₄tu gąsdini mane sapnais

ir siaubą man keli regėjimais,

₁₅idant rinkčiausi pasmaugimą ir mirtį

negu šiuos griaučius.

₁₆Daugiau nebegaliu! Amžinai negyvensiu!

Tad pasitrauk nuo manęs,

nes mano dienos tik ūkanos.

₁₇Kas tas žmogus, kad jį taip aukštini?

Kodėl kreipi į jį dėmesį!

₁₈Kasdien jį lankai,

kiekvieną akimirką jį bandai!

₁₉Kiek ilgai nenuleisi akių nuo manęs

ir neatstosi,

kol nurysiu seiles?

₂₀Jei ir nusidėjau,

tai ką padariau tau, žmogaus sarge?

Kodėl pavertei mane savo taikiniu?

Kodėl tapau tau našta?

₂₁Kodėl neatleidi mano nusižengimo

ir nepanaikini mano kaltės?

Juk netrukus gulėsiu dulkėse;

ieškosi manęs, bet manęs jau nebebus“.